Kiekvieną sekmadienio rytą, eidamas į arkikatedrą aukoti Mišias, matau vaizdą: katedros pašonėje, prie naktinio klubo išsirikiavę taksistai laukia klientų. Visą naktį naktiniame klube linksminęsi vyrai ir merginos, apgirtę sėda į taksi, kuris parveš juos į namus, ir miegodami jie „švęs“ sekmadienį. Deja, žmonės ir šitaip sugeba leisti jiems Dievo padovanotą laiką.
Liturginiai metai eina į pabaigą; juos užbaigsime sekantį sekmadienį, švęsdami Kristaus Karaliaus šventę. Šį prieš paskutinįjį liturginių metų sekmadienį Bažnyčia kviečia pamąstyti apie žemiškojo laiko trapumą ir vertę.
Pranašas Danielius mus nukelia į laikų pabaigą: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12,3).
Jėzus savo mokiniams taip pat kalbėjo apie laikų pabaigą: „Tomis dienomis, po didelio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mk 24-25).
Šventasis Raštas nekalba, kada, dėl ko ir kaip pasibaigs žmonių gyvenimas žemėje; jis tik primena, kad po laikinojo gyvenimo prasidės amžinasis. Toks Dievo planas: protu, meile ir laisva valia apdovanotoms būtybėms – žmonėms yra skirtas amžinas gyvenimas, bet toks, kokį jie bus pasirinkę.
Dievo žodis, skelbdamas pasaulio pabaigą, neturi tikslo mus gąsdinti; priešingai, jis mums dovanoja viltį – mes skirti amžinajam gyvenimui, mes sutiksime už mus kentėjusį ir mus mylintį Jėzų Kristų. Tik tam gyvenimui turime ruoštis, atsakingai naudodamiesi Dievo mums padovanotu laiku. Mūsų uždavinys - nenaudoti laiko blogiui, nešvaistyti jo tuščiai, bet panaudoti jį tam, kam jis skirtas – mūsų fiziniam bei dvasiniam brendimui ir geriems darbams.
Dievas sukūręs žmogų, pavedė jam tvarkyti pasaulį ir jam viešpatauti. Pradžios knygoje skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1,27-28).
Ką reiškia valdyti žemę? Tai būti jos valdovu, bet ne plėšiku. Valdyti žemę – tai gerbti ir saugoti Dievo kūrybą. Dievo sukurta gamta pasinaudoti tiek, kiek būtina, bet nedaugiau ir neužmiršti, kad po mūsų tūkstančius metų gyvens kiti žmonės, kuriems reikia palikti ne atliekų sąvartynus, ne užnuodytą gamtą, bet gražų ir gerą pasaulį, kokį mes patys paveldėjome.
Apreiškimas kalba, kad Dievas atėjo į mūsų laiką, gyveno su mumis, kentėjo už mūsų nuodėmes, mirė ir prisikėlė, ir vėl ateis laikų pabaigoje, kad pasiimtų pas save ištikimuosius. Šiam susitikimui turime ruoštis, budėdami ir darydami gerus darbus.
Darbas, skirtas savo ir kitų gerovei, yra neatskiriama kiekvieno žmogaus būties dalis. Todėl apaštalas Paulius tvirtina: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3,10).
Tačiau žmogus turi teisę ne tik į darbą, bet ir į poilsį, nes, antraip, jis taptų darbo vergu. Per sovietmetį, gyvendami prievartinėje sistemoje, atjautėme sekmadieniais dirbančius kolūkiečius, tačiau sunku pateisinti laisvos Lietuvos ūkininkus sekmadieniais kultivuojančius laukus. Ir dar sunkiau suprasti didžiųjų prekybos centrų savininkus, siekiančius prekiauti net per didžiąsias civilines ir religines šventes. Kai kada darbas ir pelno siekimas žmogų gali padaryti stabmeldžiu.
Kaip naudoju laiką? Kiek jo skiriu Dievui ir geriems darbams? Tai klausimai, į kuriuos mes visi turime surasti gerus atsakymus. Juos turint, bus drąsiau žengti į ateitį.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
